PasaulisSkiepaiSveikataToksinai

Amžiaus nusikaltimas: Kaip vakcinos sukelia autizmą?

Kai išgirstame, kad vakcinos sukelia autizmą ar kitus sunkius ilgalaikius žmogaus sveikatos sužalojimus – dažnas nusišypsome, bet į tai nesiteikiame pažvelgti atidžiau. Nuskamba tylus “manęs tai neliečia, labai sudėtingai parasyta, ne man čia suprasti” ir užsiemame kuom nors suprantamesniu, kasdieniškesniu. Ir vėl tas gyvenimas tęsiasi. Susižinoti, kaip vakcinos sukelia autizmą nėra taip sudėtinga, bet tam reikia žmogiškai atidaus smalsumo arba tiesiog susidurti su realiu autizmo pavyzdžiu savo artimoje aplinkoje. Pastaruosius keletą metų autizmo spektro sutrikimų atvejų vis daugėja ir turbut jau kiekvienas esame susidūrę su terminais “specialiųjų poreikių vaikai”, “sutrikusi raida” arba “aktyvumo ir dėmesio sutrikimas”. Garsiai nekalbama ir apie nuolat perpildytus vaikų psichiatrijos skyrius. Mūsų vaikams kažkas negero darosi su sveikata, ypač su psichologine raida. Iš tiesų, neurologiniai sutrikimai ir autoimuninės ligos tyliai kaupiasi į pandemiją. O kas galėtų įvardinti autizmo ir autoimuninių sutrikimų skaičių augimo priežastis? Kur buvo viso to pradžių pradžia?

Praeities atradimai mums gali padėti suprasti ir dabartinę neurologinių sužalojimų spyglio baltymu bangą, kai pasirodė COVID-19 vakcinos.

“Neseniai atlikau apklausą apie “autizmo per naktį“ atvejus ir išsiaiškinau, kad 33% tokių atvejų įvyko praėjus 1 dienai po vakcinacijos, o 50% vaikų autizmas išsivystė per pirmąsias 3 dienas po vakcinacijos. Taigi, mano supratimu, nėra jokių abejonių, kad vakcinos sukelia autizmą. Šiame straipsnyje mano draugas gydytojas išsamiai aprašo galimus mechanizmus ir kaip tai atsitinka.”

 – Steve Kirsch

kaip vakcinos sukelia autizmą

Neurologinių sutrikimų banga

Vienas sunkiausių dalykų per visą mano patirtį medicinoje buvo stebėti, kaip vakcinos sužaloja vaikus neurologiškai, ir kaip plačiai yra įsišaknijęs medikų aklumas šiai problemai. Deja, buvo išleista tiek daug pinigų tam, kad suformuoti visuomenės įsitikinimą, jog vakcinos autizmo nesukelia, o bet kas, tvirtinantis priešingai, yra iš karto išjuokiamas. To šiandienos medicinos specialistams visiškai pakanka negirdėti, kad ne visada vakcinos yra saugios. Daugeliu atvejų vienintelis dalykas galintis atverti jiems akis – tai sunkiai sužalotas jų pačių vaikas.

Propagandos naudojimo verslas (ryšiai su visuomene arba viešieji ryšiai) pamažu išsivystė į dar labiau supaprastintą formulę, kurios pagalba nuolat sėkmingai naudojamos viešųjų ryšių technologijos visuomenei manipuliuoti. Dėl šios priežasties, prasidėjus skiepijimo nuo COVID-19 stūmimui, tie, kurie jau turėjo tiesioginės patirties su viešųjų ryšių technikomis, naudotomis ir ankstesnių skiepų populiarinimui, iškart suprato, kad vyksta kažkas negero. Įdomiausia, kad tie patys vakcinos viešųjų ryšių scenarijai buvo kartojami siekiant įtikinti net tuos žmones, kurie jau buvo patyrę COVID-19 vakcinos sužalojimus. Tokiu būdu pradėjome abejoti ir tais ankstesniais scenarijais, kuriais buvo siekiama paneigti bet kokį ryšį tarp vakcinų ir autizmo.

Neseniai Steve Kirsch ryžosi nagrinėti klausimą, kaip vakcinos sukelia autizmą, ir, siekdamas atkreipti žmonių dėmesį, iškėlė tris labai svarbius dalykus:

  1. Priešingai populiariems įsitikinimams, iš tikrųjų yra daug įtikinamų įrodymų, siejančių vakcinas su autizmu. Pavyzdžiui, regresinis autizmas visada išsivysto tik PO vakcinacijos – bet niekada PRIEŠ vakcinaciją, juk negali taip sutapti, nebent vienas (t.y. vakcina) sukelia kitą (t.y. autizmą). Taip pat, yra daug įrodymų, koreliuojančių tarp vakcinacijos apimčių ir išaugusių autizmo rodiklių.
  2. Šiuo metu nėra priimto paaiškinimo, kas sukelia autizmo plitimą, kurį dabar matome.
  3. Autizmo plitimas yra viena iš brangiausių ligų, su kuriomis susiduria JAV, todėl dešimtmečius trukęs mojavimas rankomis teigiant, kad nėra mokslu pagrįsto šio autizmo protrūkio paaiškinimo, paties fakto nepanaikina.

Tikriausiai pastebite, kaip šie trys teiginiai puikiai atspindi, ką dabar matome vykstant didžiulei ir neabejotinai šalutinių poveikių po COVID-19 vakcinos protrūkių bangai.

Autistų auditorijoje sutikau nemažą dalį tėvelių turinčių identiškas patirtis. Įtariu, kad artimiausiu metu panašių dalykų išgirsime iš sveikatos sutrikimus po COVID-19 vakcinų patyrusių, ir, kaip ir anksčiau, beveik visi neigs tokių sužalojimų egzistavimą (žiūrėti video)

Pastaba: tiems, kurie nori sužinoti daugiau apie vakcinas ir autizmą, primygtinai rekomenduoju perskaityti Steve Kirsch straipsnį. Jis puikiai atlieka savo darbą glaustai pateikdamas įtikinamus įrodymus (pvz., konkrečius atvejus, kai vakcinacija buvo neginčijamai susijusi su autizmu, ir šimtus straipsnių šia tema).

Vienas iš pagrindinių sunkumų įrodyti, kad vakcinos gali sukelti autizmą, yra vakcinų veikimo mechanizmo išaiškinimas. Šiame straipsnyje pasistengsiu apibūdinti dažniausiai minimus mechanizmus organizme po to, kai pasiskiepijame šiomis dvejomis vakcinomis. Manau, kad šie mechanizmai vaidina pagrindinį vaidmenį tiek vakcinose, kurios sukelia autizmą, tiek dabartinėje spyglio baltymo sukeliamų sužalojimų bangoje. Kadangi visi šie mechanizmai tarpusavyje susiję, gydant vieną dažnai padeda ir kito atveju.

Vakcinos sukelto autizmo tyrimai

Ši straipsnio dalis remiasi 224 tyrimais (peržiūrėti čia), knygų Miller’s Critical Review of Vaccines Studies serija ir 5 skyriumi iš „Kaip užbaigti autizmo epidemiją“. Manau, paskutinėje knygoje pateikiama glausčiausia ir kartu išsamiausia tokių mechanizmų santrauka.

Daugelis tyrimų apie ryšį tarp vakcinų ir autizmo yra sutelkti į šias sritis:

1. Imunitetą aktivuojantys veiksniai nuolat koreliuoja su padidėjusia tikimybe susirgti neurologiniais vystymosi sutrikimais, tokiais kaip autizmas.

2. Padidėjęs uždegiminių citokinų kiekis kraujyje (pvz., „IL-1β, IL-6 ir IL-8 kiekis plazmoje padidėjo vaikams, sergantiems autizmo spektro sutrikimais (toliau ‘ASS’, angl. k. ASD – Autism spectrum disorder) ir koreliavo su regresyviu autizmu, taip pat su susilpnėjusiu bendravimu ir nenormaliu elgesiu“). Autistai taip pat turi polinkį ir į uždegiminį imuninį atsaką.

3. Skiepijimas sukelia smegenų uždegimą ir smegenų uždegimą, susijusį su autizmu. Šis neurologinis uždegimas dažnai yra chroniškai aktyvus autistiškų asmenų smegenyse ir, atrodo, yra labiausiai susijęs su aliuminiu ir tymų viruso komponentu, esančiu MMR (tymų, kiaulytės ir raudonukės) vakcinose. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad vakcinos tymų virusas koreliuoja su autoantikūnų prieš smegenų audinį gamyba, tymų antikūnų kiekio padidėjimas buvo žymiai didesnis autistiškų vaikų organizme (bet ne antikūnų prieš kiaulytę ar raudonukę), o gyvi tymų virusai autistiškų vaikų, turinčių uždegiminių žarnyno sutrikimų, imuninėse ląstelėse. Stipriausias tymų vakcinos viruso ir autizmo sąsajos įrodymas buvo atradimas, kad vakcinos su tymų komponentu sukėlė sunkų smegenų sužalojimą ir mirtį, o vakcinos, turinčios tik kiaulytės ar raudonukės komponentus – ne.

4. Išsiplėtusios smegenys taip pat dažnai siejamos su autizmu (greičiausiai dėl to uždegimo). Šis patinimas gali atlikti pagrindinį vaidmenį autizmo patologijoje ir paaiškina, kodėl tam tikri asmenys yra jautresni.

5. Vakcinų sukeltas smegenų uždegimas įvyksta kritiniu vaiko smegenų vystymosi periodu.

Vakcinų sukeltas smegenų uždegimasTai įrodo, kad vaikai turėtų būti vakcinuojami ne tik vėlesniame amžiuje, bet ir tarp kiekvieno skiepo turėtų būti didesni laiko intervalai; daugelis pastebėjo, kad taip smarkiai sumažėja nepageidaujamų neurologinių reakcijų į vakcinas dažnis. Deja, saugesnės vakcinacijos praktikos niekada net nediskutuojamos, nes tai būtų nebylus pripažinimas, kad vakcinos nėra 100% saugios. Todėl manau, kad dėl šio fakto ortodoksijos gynėjai (pvz., Peter Hotez) skiria tiek daug energijos tėvų puolimui, kurie desperatiškai bando gydyti skiepų sužalotus savo autistus vaikus.

6. Autistams pastebimi patologiniai žarnyno mikrobiotos pokyčiai (kurie padidina autoimuniteto tikimybę), nereguliuojamas imuninis atsakas (įskaitant virškinamojo trakto ir įvairių įprastų alergenų, pvz., maisto produktuose, atsiradimas ), bei įvairūs virškinimo trakto sutrikimų simptomai.

7. Gyvsidabrio, esančio vakcinose, neurotoksiškumas; autistai linkę į padidėjusį gyvsidabrio kiekį organizme; autistams sunku detoksikuoti gyvsidabrį. Visi aukščiau minimi simptomai pastebimi organizme esant ir kitam toksiškam sunkiajam metalui – švinui.

8. Nustatyta, kad aliuminis, uždegiminis ir neurotoksinis vakcinos adjuvantas, sušvirkštas pelėms, greitai sukelia simptomus, panašius į tuos, kurie stebimi esant neurologiniams vystymosi sutrikimams. Taip pat buvo nustatyta, kad aliuminis keturis kartus padidina IL-6, uždegiminio citokino, labiausiai susijusio su autizmu, kiekį smegenyse.

9. Autistų smegenyse randamas padidintas aliuminio kiekis, pavyzdžiui:

„Aliuminio kiekis [šitaip rašoma Anglijoje] smegenų audinyje autizmo atveju buvo nuolat didelis. Vidutinis (standartinis nuokrypis) aliuminio kiekis visuose 5 individuose kiekvienoje skiltyje buvo 3,82 (5,42), 2,30 (2,00), 2,79 (4,05) ir 3,82 (5,17) μg/g sausos masės, atitinkamai pakaušio, priekinės, smilkininės ir parietalinės skiltyse. Tai vieni didžiausių iki šiol užregistruoti aliuminio kiekiai žmogaus smegenų audinyje ir kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, 15 metų berniuko pakaušio skiltyje aliuminio kiekis yra 8,74 (11,59) μg/g sausos masės?”

10. Sergant autizmu pastebimas kraujo-smegenų barjero pažeidimas, taip pat pastebėtas padidėjęs žarnyno barjero pralaidumas.

11. Egzistuoja ryšys tarp atsako į specifinių vakcinų dozes ir autizmo tikimybę, pavyzdžiui:

Vidutinė MMR aprėptis trijose šalyse sumažėjo žemiau 90 % po liūdnai pagarsėjusio dr. Wakefield 1998 m. publikacijos, bet po 2001 m. pradėjo lėtai didėti, kol 2004 m. vėl pasiekė daugiau nei 90 %. Tuo pačiu laikotarpiu vidutinis autizmo spektro sutrikimų paplitimas Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje ir Švedijoje labai sumažėjo po 1998 gimimo metų ir palaipsniui vėl išaugo po 2000 gimimo metų.”

12. Taip pat egzistuoja dozės ir atsako santykis, kuris rodo, kad autizmas dažniau pasireiškia neišnešiotiems kūdikiams (jie gauna didesnę dozę, nes yra mažesni) ir tiems, kurie vienu metu yra skiepijami keliomis vakcinomis. Pavyzdžiui:

Nebuvo nustatyta jokio ryšio tarp priešlaikinio gimdymo ir NDD [neurologinių raidos sutrikimų] tarp neskiepytų, tačiau vakcinacija buvo reikšmingai susijusi su NDD tarp neišnešiotų vaikų (AR 2,7, 95 % PI: 1,2, 6,0). Tačiau vakcinacija kartu su priešlaikiniu gimdymu buvo susijusi su didėjančia NDD tikimybe, kuri svyravo nuo 5,4 (95 % PI: 2,5, 11,9), palyginti su paskiepytų, bet neišnešiotų vaikų, iki 14,5 (95 % PI: 5,4, 38,7), lyginant su vaikais, kurie nebuvo nei neišnešioti, nei paskiepyti.”

Pastaba: toks pats modelis buvo pastebėtas naudojant vakcinas, kurios sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS).

13. Įvairūs genetiniai ir medžiagų apykaitos sutrikimai buvo plačiai ištirti sergant autizmu. Daugelis iš jų (pvz., susijusių su glutationu) koreliuoja su sutrikusia detoksikacija ir mitochondrijų disfunkcija, kurios dažnai stebimos autistams.

Labai svarbu suprasti, kad sunku nustatyti vieną tikslią autizmo priežastį be platesnio vaizdo. Pavyzdžiui, daugelis buvo įsitikinę, kad vakcinose esantis gyvsidabris yra pagrindinė autizmo priežastis, ir buvo atlikta nemažai tyrimų, kurie patvirtino šią sąsają. Vis dėlto, nepaisant to, kad vakcinose esantis gyvsidabris buvo pašalintas iš rinkos, autizmas išaugo, o ne sumažėjo, kai tiomersalis (gyvsidabris) buvo ir pašalintas.

Kaip vakcinos sukelia autizmą?

Mano akimis, yra trys pagrindinės priežastys, kodėl vakcinos sukelia autizmą:

    1. Vakcinos sukelia lėtinį neurologinį uždegimą.
    2. Vakcinos sukelia zeta potencialo kritimą.
    3. Vakcinos sukelia nuolatinį ląstelių atsaką į pavojų organizme.

Be to, kiekviena iš šių trijų priežasčių gali sukelti kitas dvi, todėl bandymai jas atskirti yra kažkieno susitartas reikalas.

Yra keletas svarbių koreliacijų tarp šių trijų procesų.

Pirma, ne tik vakcinos, bet ir kiti dalykai (pvz., įgimta raudonukės infekcija) gali sukelti vieną iš šių trijų procesų. Skirtingos vakcinos gali sukelti kiekvieną iš jų, o dar svarbiau – tai yra kažkas, su kuo susiduria beveik kiekvienas vaikas. Dėl to labiausiai paplitęs autizmo veiksnys yra vakcinacija, tačiau kiti dalykai taip pat gali būti kiekvieno iš šių procesų sukėlėjai. Tai padeda paaiškinti daug painiavos dėl to, kas tiksliai sukelia autizmą.

Antra, tai yra tie patys svarbūs procesai, kurie yra daugelio kitų ligų, tokių kaip Alzheimerio liga ir daugybė COVID-19 vakcinos sužalojimų, pagrindas. Vienas iš įtikinamiausių duomenų, su kuriais susidūriau ieškodamas sąsajų, yra Ed Dowd neseniai atrasti pareiškimų dėl neįgalumo duomenys Anglijoje.Tai suaugusiųjų autistų, kuriems reikia neįgalumo paramos, rodiklis išaugęs lygiagrečiai su COVID-19 vakcinos atsiradimu:

vakcinos sukelia autizm1

Pastaba: šis duomenų rinkinys skirtas 16 metų ir vyresniems asmenims, pateikusiems pretenzijas į neįgalumo paramas.

Trečia, dauguma mano matytų gydymo būdų, kurie veiksmingai gydo autizmą, galiausiai buvo susiję su vienu ar daugiau iš šių trijų procesų. Pavyzdžiui, viena didelė tėvų, auginančių autistus vaikus, apklausa parodė, kad beveik visi jiems skirti vaistai nepadėjo, tačiau keturi dalykai padėjo:

    • Maisto alergijų šalinimas (pvz., pašalinant glitimą iš dietos).
    • Gretutinės Candida infekcijos gydymas.
    • Įgimtų metilinimo sutrikimų gydymas.
    • Sunkiųjų metalų šalinimas iš organizmo.

Yra keletas kitų gydymo būdų, kurie taip pat žymiai pagerina regresinį autizmą, ir manau, kad kiekvienas iš šių gydymo būdų taip pat pagerina vieną iš trijų aukščiau minimų procesų. Daugelis šių gydymo būdų taip pat buvo labai naudingi gydant COVID-19 vakcinos sužalojimus, todėl manau, kad dabar juos suprasti yra dar svarbiau.

Uždegimas

Dažniausias vakcinacijos šalutinis poveikis yra autoimuniniai sutrikimai. Tai prasminga, nes vakcinos skatina imuninę sistemą reaguoti į ką nors, o autoimuniniai sutrikimai atsiranda dėl per didelio imuninės sistemos aktyvinimo. Nors čia veikia daug skirtingų mechanizmų, šiuo metu manau, kad pagrindiniai mechanizmai yra šie:

1. Jei imuninė sistema sukuria imuninį atsaką į tikslinį baltymą (antigeną), ji dažnai taip pat sukurs imuninį atsaką ir į kitus antigenus (panašius į taikinį),  infekcinius organizmus (pvz., bakterijas, sukeliančias reumatinę karštligę). Tam tikri vakcinos antigenai labai sutampa su žmogaus audiniais, todėl turi didesnį autoimuninių komplikacijų dažnį.

Pastaba: vieną didžiausią susirūpinimą kelia COVID-19 vakcina tai, kad jos spyglio baltymo antigenas labai sutampa su žmogaus audiniu. Nors šis klausimas buvo ne kartą iškeltas (pvz., apsvarstykite šį 2021 m. pradžios dokumentą), bet jis buvo ignoruojamas, o tai padarė didelę žalą daugeliui pasiskiepijusių COVID-19 vakcina, kuriems nuo šios vakcinos išsivystė autoimuninės komplikacijos (svyravusios nuo 5 iki 25 % recipientų, priklausomai nuo duomenų rinkimo).

2. Vakcinos paprastai yra sudarytos iš tikslinio antigeno pagal teoriją, kad antigeno poveikis organizmui ilgainiui sukels imuninį atsaką į infekciją, kuri turi tą antigeną. Antigenus gaminti paprastai yra brangu, todėl dažnai ekonomiškai neapsimoka gaminti pakankamai antigeno kiekvienai vakcinai, kad būtų sukeltas reikiamas antikūnų atsakas.

Yra du bendri šio metodo sprendimai:

Pirmasis –  sukurti savaime besidauginantį antigeną (pvz., su infekciniu virusu, kuriame yra antigeno, arba mRNR geno terapija), kad būtų pagaminta pakankamai antigeno imuniniam atsakui sukelti.

Antrasis būdas – naudoti adjuvantą – pigų junginį, pavyzdžiui, aliuminį, kuris išprovokuos imuninę organizmo sistemą atakuoti bet ką ir taip žymiai sumažina reikalingo antigeno kiekį, taigi ir vakcinos kainą.

Adjuvantų problema yra ta, kad jie taip pat dažnai provokuoja imuninę sistemą tam, kad išsivystytų nepageidaujamas atsakas (pvz., alergija vakcinacijos metu cirkuliuojančioms žiedadulkėms arba žmogaus audinį primenančioms vakcinos antigeno dalims).

3. Medicinoje dažnai brangu ir atima daug laiko įrodyti, kad vaistas duos ilgalaikės naudos. Dėl šios priežasties vertinami „pakaitiniai žymenys“, greitai atsirandantys pokyčiai, kurie, kaip manoma, koreliuoja su pagerėjusia nauda sveikatai. Deja, daugeliu atvejų pakaitinės rinkos pokyčiai iš tikrųjų nesusiję su apčiuopiama nauda sveikatai.

Vakcinų atveju pakaitinis žymuo yra antikūnų susidarymas. Tai sukuria situaciją, kai vakcinų gamintojai daro viską, ko reikia, kad sukurtų antikūnų atsaką – tai dažnai gali būti labai problemiška. Pavyzdžiui, naudojant ŽPV (žmogaus papilomos viruso) vakciną, pagrindinė problema buvo ta, kad ji nesukelia pakankamo antikūnų atsako. Ši problema buvo „išspręsta“ naudojant stipresnį aliuminio adjuvantą, kuris pasiekė norimą surogatinį žymenį, tačiau taip pat turėjo šalutinį poveikį – ypač didelį autoimuninių komplikacijų skaičių tarp pasiskiepijusių ŽPV vakcinos (todėl tai, ko gero, pati pavojingiausia vakcina rinkoje prieš atsirandant COVID-19 vakcinai).

Pastaba: geriausią įrodymų, susijusių su autoimuniniais sutrikimais po vakcinos, santrauką rasite šiame šios temos vadovėlyje.

Kadangi „uždegimas“ yra gana gerai suprantama tema, likusioje šio straipsnio dalyje daugiausia dėmesio skirsiu kitiems dviem procesams.

Ląstelės atsakas į pavojų

Neseniai parašiau tokią straipsnių seriją:

    • Pirmiausia, aprašytas ląstelių pavojaus atsakas ( k. cell danger response – CDR).
    • Tada paaiškinau esamus būdus, kaip gydyti nuolatinę CDR, lokalizuotą konkrečiame audinyje (tai, kas dažnai būtina norint išgydyti kitus lėtinius sužalojimus).
    • Tada baigiau sisteminio ilgalaikio CDR gydymo metodais (pvz., sužalojimai nuo vakcinos su spyglio baltymu).

Kadangi nuolatinis ląstelių atsakas į pavojų (angl. k. cell danger response – CDR) dažnai yra pagrindinė įvairių lėtinių ligų ir funkcinių sutrikimų, įtakojančių asmens gyvenimo kokybę, priežastis, CDR taip pat yra naudingas suprasti kontekste, kodėl tiek daug skirtingų dalykų gali sukelti tą pačią ligą ir kodėl tas pats sukėlėjas gali sukelti tiek daug įvairių ligų, išliekančių daug metų po to, kai išnyksta pradinis sukėlėjas. Informaciją iš šių trijų straipsnių apie CDR pateiksiu trumpiau.

Kai ląstelėms kažkas jų aplinkoje kelia grėsmę, jos dažnai persijungia į gynybinį režimą (atsaką). Tada ląstelės bando apsisaugoti, o ne atlikti įprastas funkcijas. Šį procesą organizuoja mitochondrijos, kurios nuo energijos tiekimo ląstelei maitinti pereina į uždegiminę formą, gaminami metabolitai, kurių reikia ląstelei apsaugoti.

Kai ląstelės atsakas į pavojų (CDR) suveikia, ji turi pereiti uždegiminę fazę (CDR1), po kurios seka proliferacinė ir regeneracinė fazė (CDR2), o tada integracinė fazė, kai ląstelė palaipsniui atkuria normalią funkciją (CDR3), o tada išeina iš CDR būsenos. Šis ciklas yra būtinas žmogaus kūno išlikimui, dėja, daugelis gydymo būdų skatina ląsteles atkurti audinius. Tačiau daugeliu atvejų, kai CDR suveikia, užuot visą ciklą užbaigus, ląstelės įstringa CDR1, CDR2 arba CDR3 fazėse, o tai sukelia lėtines ligas, būdingas konkrečiai užstrigusiai ir neužsibaigančiai CDR fazei.

Ląstelės atsako į pavojų (CDR) modelis yra labai naudingas klinikinėje praktikoje dėl kelių priežasčių:

  • Pirma, tai padeda paaiškinti daugelį sudėtingų lėtinių ligų gydymo paslapčių. Klasikinis pavyzdys būtų tas, kad medikai paprastai mano, kad mitochondrijų disfunkcija, kurią jie mato, susijusi su lėtine liga ir yra ligos priežastis, todėl bando ją gydyti atstatydami mitochondrijas, o tai dažnai neveikia arba pablogina paciento būklę.

Pastaba: įrodyta, kad kiekvienas iš įprastų genų, kurie, kaip žinoma, labai padidina autizmo riziką, atlieka CDR signalizacijos ar priežiūros vaidmenį. Tai padeda paaiškinti, kodėl buvo nustatyta, kad tiek daug skirtingų genų susijusių su autizmu ir kodėl jie paprastai nesukėlė autizmo, kol neprasidejo masinės vakcinacijos. Taip pat daugybė medžiagų apykaitos sutrikimų, pastebėtų sergant autizmu, sutampa su CDR sukeltais metaboliniais pokyčiais.

  • Antra, ilgalaikis CDR dažnai yra pagrindinė autoimuninių sutrikimų priežastis. Tai nepaprastai svarbus, bet palyginti nežinomas faktas. Ir atvirkščiai, veiksniai, sukeliantys autoimunitetą (pvz., imuninę sistemą stimuliuojantis įvykis), dažnai taip pat yra „pavojus“ ląstelėms, kurios pereina į CDR.
  • Trečia, daugelis degeneracinių būklių (pvz., Alzheimerio liga arba neatsistatantys audiniai) atsiranda dėl to, kad ląstelės yra įstrigusios ramybės būsenoje, kur jos išsijungia ir todėl nei išgydo, nei atkuria savo normalią funkciją. Dėl to regeneracinės medicinos gudrybė, skirta gydyti daugybę skirtingų lėtinių ligų, kurioms būdingas labai sumažėjęs kūno funkcionalumas, yra „pažadinti ląsteles iš CDR fazės“.
  • Galiausiai CDR padeda vadovautis, kaip gydyti lėtines ligas ir kaip atpažinti, kuriuos dalykus svarbu spręsti, o kuriuos reikėtų palikti ramybėje, nes tai tiesiog organizmo kompensacijos už pagrindinę problemą rezultatas.

Pastaba: pirmiausia remiuosi daktaro Robert Naviaux darbu. Kiti taip pat yra ištyrę šį procesą ir suteikę jam skirtingus pavadinimus, bet Naviaux pavadino “CDR” (angl. k. cell danger response – CDR).

Pavyzdžiui, autizmui būdingos ląstelės įstrigusios CDR būsenoje, o daugelis sėkmingiausių metodų, kuriuos mačiau taikant autizmui gydyti, gydo ir CDR. Naviaux savo ruožtu atliko kelis tyrimus, įrodančius, kad vienas farmacinis vaistas blokavo CDR ir, kai buvo naudojamas autistiškiems gyvūnams, o paskui žmonėms, žymiai pagerino jų būklę, kol vaistas išliko aktyvus. Mano žiniomis, šis rezultatas niekada nebuvo nustatytas jokiose autizmo terapijos klinikiniuose tyrimuose. Deja, nepaisant daug metų atliekamų įvairių tyrimų šia tema, tokio vaisto Amerikoje įsigyti neįmanoma.

Pastaba: išskyrus Naviaux metodą, kiekvieną mano matytą metodą, mano nuomone, veiksmingai pagerinusį autizmą, niekada nebuvo įmanoma išbandyti oficialiame klinikiniame tyrime.

Vėl CDR susidomėjau po to, kai pamačiau greitą ilgalaikį pagerėjimą tarp COVID-19 vakcina ir kita vakcina sužalotų pacientų, (pvz., kuriems mėnesių mėnesius reikėjo deguonies, nebereikėjo deguonies per kelias minutes) atlikus anksčiau sėkmingai naudotą metodą gydant sunkius COVID atvejus. Daug laiko praleidau aiškindamasis, kodėl toks pagerėjimas ivyksta, galiausiai padariau išvadą, kad taip turėjo būti, nes buvo greitai sprendžiamas sutrikęs CDR.

Kadangi žinoma, kad CDR sukelia toksiški pavojai ląstelėms, pvz., spyglio baltymas, ypač po pakartotinio ląstelių poveikio (pvz., dėl sintetinės mRNR, kuri išlieka organizme ir nuolat gamina naujus pavojingus spyglio baltymus), tai atrodė tikėtina. Kai susisiekiau su keliais pagrindiniais šios srities ekspertais, jie visi man pasakė, kad vakcina sužalotiems pacientams buvo būdingas ilgalaikis CDR, kuris negalėjo išspręsti savęs. Tada paklausiau daugiau ir išsiaiškinau, kad tas pats metodas, kurį taikėme CDR gydant spyglio baltymų ligas, taip pat buvo gydomi įvairūs sudėtingi (ir kitaip neįmanoma gydyti) autoimuniniai sutrikimai. Tai užtruko šiek tiek ilgiau, bet galiausiai pavyko rasti gydytojų, kurie taip pat  jį naudojo autistiškų vaikų gydymui, ir kiekvienas pranešė apie puikius pagerėjimus daugelį jų patvirtinant vaizdo įrašais.

Dėl visų šių priežasčių manau, kad ilgalaikis CDR, kurį sukelia organizme esančios pavojingos vakcinos, yra pagrindinė autizmo sudedamoji dalis (imuninę sistemą aktyvuojantys įvykiai sukelia CDR). Tačiau, nors CDR pašalinimas dažnai gali žymiai pagerinti jo sukeliamas sąlygas, nauda dažnai yra laikina, nebent būtų pašalinta pagrindinė priežastis ir ląstelėms nebereiktų iš naujo vėl pereiti į CDR būsena.

Zeta potencialas

Dauguma gamtoje esančių skysčių yra koloidai – vandenyje suspenduotos dalelės. Naudojant koloidą, visada veikia du veiksniai: jėgos, sujungiančios koloido daleles, ir jėgos, kurios jas atskiria (išsklaido). Daugeliu atvejų pagrindinis koloido dispersijos veiksnys kiekybiškai įvertinamas pagal zeta potencialą, tai yra, ar kiekvieną dalelę supančio neigiamo krūvio pakanka, kad šios dalelės nesusijungtų.

Kadangi organizme esantys skysčiai yra koloidinės sistemos, kai zeta potencialo nebepakanka, kad būtų išvengta susikaupimo (aglomeracijos), skysčiai įvairiu mastu sukietėja ir sukelia įvairių organizmo problemų. Tai lengviausia suprasti naudojant kraują, nes sumažėjus zeta potencialui, kraujo ląstelės atsiskirs nuo plazmos, susikaups ir nustos tekėti kartu su cirkuliacija.

Šiuo metu manau, kad fiziologinis zeta potencialas yra vienas iš pagrindinių sveikatą lemiančių veiksnių. Taip yra todėl, kad daug įvairių ligų (ypač dėl kurių žmogus patenka į ligoninę) atsiranda dėl susilpnėjusio zeta potencialo, o daugelis senėjimo pasekmių kyla dėl laipsniško inkstų gebėjimo išlaikyti fiziologinį zeta potencialą. Savo praktikoje pastebėjau, kad zeta potencialo gydymas dažnai yra vienas naudingiausių dalykų, kuriuos galiu padaryti pacientams, todėl šios koncepcijos taikymas yra labai platus.

Kai pradėjau studijuoti koronavirusą, supratau, kad liga turi visus klinikinius požymius, kurie labai sutrikdo organizmo fiziologinį zeta potencialą. Manau, kad dėl to COVID-19 liga dažnai buvo tokia pavojinga. Atlikęs išsamesnius tyrimus, padariau išvadą, kad tai greičiausiai dėl stipraus teigiamo spyglio baltymo krūvio, ir nuo to laiko radau dokumentų, patvirtinančių šią teoriją ir kad zeta potencialo atkūrimas dažnai yra labai svarbus gydant ne tik COVID-19, bet ir COVID-19 vakcinos sukeltus sužalojimus.

Asmuo, kuris pirmasis susiejo vakcinos sužalojimus su prastu zeta potencialu, buvo mokslų daktaras Andrew Moulden. A. Moulden buvo Kanados neurologas ir psichiatras, kuris taip pat atliko daug tyrimų (pvz., magistro ir daktaro laipsnį) vaikų ir paauglių neurokognityvinio vystymosi, elgesio sutrikimų, smegenų neuroelgesio įvertinimo ir patirtų smegenų traumų nustatymo srityse.

Moulden pastebėjo, kad vaikams po vakcinacijos dažnai pasireikšdavo neurologinių insulto požymių. Deja, nors šie požymiai dažnai buvo atpažįstami suaugusiesiems, vaikams jie paprastai buvo ignoruojami. Taip pat mačiau, kaip daugelis tų pačių sužalojimų, kuriuos jis aprašė vaikams (ypač abducens nervus paralyžius), išsivystė mano draugams, kurie pasiskiepijo COVID-19 vakcina.

Siekdamas paaiškinti šiuos pastebėjimus, Moulden rėmėsi dešimtmečius trukusiais ankstesniais kraujo klampumo ir įvairių jo sukeliamų ligų tyrimais (aptariama čia). Jis padarė išvadą, kad vakcinos sumažino recipientų zeta potencialą, todėl jų kraujas sulipo ir trukdė cirkuliuoti smegenų regionuose, kur kraujo tiekimas yra silpniausias, ir taip iššaukė mikroinsultus, kurie buvo per menki, kad juos būtų galima aptikti naudojant įprastinius vaizdo gavimo metodus. Be to, jis rado įrodymų, kad mikroinsulto problemą pablogino imuninės sistemos aktyvinimas, nes baltieji kraujo kūneliai, kurie yra didesni už raudonuosius kraujo kūnelius, migruoja į mažas kraujagysles ir trukdo jų tekėjimui. Ši procesą jis pavadino MASS.

Tada A. Moulden nustatė dažniausiai pasitaikančius mikroinsultus (pagal aprūpinimo krauju pobūdį). Taip pat pastebėjo, kad daugeliui vaikų, kuriems išsivystė sunkūs neurologiniai sutrikimai, tokie kaip autizmas, vienu metu pasireiškė klinikiniai mikroinsultų požymiai, todėl jis padarė išvadą, kad tie mikroinsultai sukėlė įvairius smegenų sužalojimus, įskaitant autizmą ir SKMS – staigios kūdikio mirties sindromą (SIDS angl.k. – Sudden Infant Death Syndrome).

Vienas iš svarbiausių dalykų susijusių su A. Moulden modeliu, buvo tas, kad, kaip ir CDR, tai buvo universalus žalos mechanizmas ir kiti dalykai, be vakcinų (pvz., įgimta raudonukės infekcija), taip pat gali sukelti tokius pavojingus mikroinsultus. Be to, tam tikros vakcinos (Gardasil, juodligės ir, sakyčiau, originalioji raupų vakcina) turėjo daug didesnį polinkį sukelti tuos pačius mikroinsultus, apie kuriuos mes visi dabar žinome atsiradus COVID-19 vakcinai.

Ir atvirkščiai, kuriems jau buvo sutrikęs zeta potencialas, greičiausiai turėjo sunkių reakcijų į vakcinas, nes jie negalėjo toleruoti papildomo savo fiziologinio zeta potencialo pažeidimo. Pavyzdžiui, tai apibūdina mano matytus pacientus, paguldytus į ligoninę dėl tradicinės vakcinos sukeltų komplikacijų. Ir kodėl pagyvenę žmonės, kurių zeta potencialas iš esmės sutrikes, yra daug labiau pažeidžiami tokių ligų kaip gripas. Kaskart susirgus gripu nuolat pablogėja žmogaus fiziologinis zeta potencialas, todėl šie pažeidžiami asmenys peržengia toleruojamą aglomeracijos ribą.

Pastaba: atradęs šį sužalojimo mechanizmą, A.Moulden sutelkė dėmesį į bandymą jį gydyti, tačiau prieš pat planavimą jį pradėti netikėtai mirė ir, nuo to laiko daugelis bando išsiaiškinti, ką jis atrado. Remdamasis jo darbo studijomis ir pokalbiais su draugais, kurie jį pažinojo prieš pat jo mirtį, manau, kad A. Moulden požiūris buvo pagrįstas vakcina sužeistų vaikų zeta potencialo atkūrimu. Tai būtų daug lengviau padaryti naudojant dabartines priemones nei tas, kurios buvo žinomos, kai A. Moldenas dar buvo gyvas.

Mano kolegos, kurie aktyviai dirba su CDR praktikoje, mano, kad tai žengia koja kojon su zeta potencialu ir kad CDR dažnai negalima gydyti, nebent būtų pašalintas skysčių sąstingis paciento viduje (pvz., Laimo liga ir mikotoksinai dažnai sukelia kraujo krešėjimą, nes dėl teigiamų jų krūvių pablogėja zeta potencialas). Be to, daugeliu atvejų CDR suaktyvinti gali pakakti kraujo tekėjimo į audinį praradimo arba nutekėjimo iš jo. Apskritai mano kolegos mano, kad vienas didžiausių gydytojų, dirbančių su sudėtingomis ligomis klaida yra jų nesugebėjimas išspręsti limfinės stagnacijos, atsirandančios jų pacientams dėl galimo zeta potencialo žlugimo.

Pastaba: gydant CDR pagerės daugelis ligos simptomų, ypač jei CDR sukėlėjas (pvz., lėtinė infekcija) vis dar yra taip pat gydomas, tačiau nebus pašalinta esama žala, pvz., anksčiau sukelti mikroinsultai. Štai kodėl Naviaux atlikti tyrimai su gyvūnais nustatė, kad jo vaistas pagerino daugelį autizmo simptomų, bet nepagerino tų, kurie atsirado dėl pažeisto ir prarasto smegenų audinio. Taip pat mano kolegos pastebėjo, kad daugelį pagrindinių autizmo simptomų galima pagerinti taikant CDR arba zeta potencialą, kuris reaguoja į neveikiančias smegenų ląsteles, tačiau daug sudėtingiau gydyti specifinius neurologinius trūkumus, atsiradusius dėl ankstesnių mikroinsultų.

Taip pat manau, kad sutrikęs zeta potencialas eina kartu su autoimunitetu, nes:

    • Esama diagnostinė sistema, kuri geriausiai apgaubia sutrikusį zeta potencialą, yra „kraujo stazė“ iš tradicinės kinų medicinos (angl. k Traditional Chinese Medicine – TCM) susieja kraujo stazę su įvairiomis autoimuninėmis sąlygomis.
    • Limfos stagnacija sukelia autoimunitetą. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl kraujo stazė yra susijusi su autoimunitetu, yra ta, kad limfos stazė egzistuos lygiagrečiai su kraujo staze, nes abu atsiranda dėl to paties sutrikusio fiziologinio zeta potencialo.
    • Uždegiminės būsenos (kaip rodo ESR tyrimas, angl. k Erythrocyte sedimentation rate – Eritrocitų nusėdimo greitis) sumažina kraujo zeta potencialą.
    • Uždegiminis aktyvinimas sukelia MASS, kuris sukuria mikroinsultus, ypač esant prastam zeta potencialui.
    • Aliuminis – dažniausiai naudojamas vakcinos adjuvantas. Taip pat tai yra elementas, turintis didžiausią neigiamą poveikį zeta potencialui, nes aliuminio krešėjimo gebėjimas yra daug didesnis nei bet kurio kito elemento.
    • Įtariu, kad aliuminio gebėjimas sutrikdyti zeta potencialą yra priežastis, kodėl jis veikia kaip toks veiksmingas adjuvantas. Taip yra todėl, kad daugelis infekcinių organizmų taip pat sukuria vietinį zeta potencialo sutrikimą, todėl bet koks zeta potencialo sutrikimas yra universalus signalas imuninei sistemai suaktyvinti.

Pastaba: viena iš priežasčių, kodėl aliuminis yra toks problematiškas, yra tai, kad makrofagai traktuoja jį kaip įsiveržiantį mikrobą ir jį valgo. Tačiau kadangi mikrofagai negali aliuminio virškinti, makrofagai išlaikys aliuminį viduje ir galiausiai nusodins jį į tam tikras kūno dalis (pvz., kur makrofagai galiausiai miršta).

Dėl iki galo nesuprantamų priežasčių makrofagai daugiausia koncentruoja aliuminį svarbiuose kūno audiniuose (pvz., smegenyse ir blužnyje) ir yra labiau linkę tai daryti, kai naudojamos mažesnės aliuminio dozės, todėl nedidelės aliuminio dozės gali susikaupti iki toksiškos dozės. Pagrindinė problema, susijusi su aliuminio ir mRNR genų terapija, yra ta, kad jie nepaklūsta klasikinėms toksikologijos prielaidoms, pvz., toksiškumas didėja tiesiogiai proporcingai didėjant pradinei dozei).

Šiuo metu manau, kad priežastis, kodėl tiek zeta potencialas, tiek CDR yra tokios dažnos lėtinių ligų priežastys, yra ta, kad kiekvienas iš jų išsivystė epochoje, kai mūsų sistemoje buvo daug mažiau streso veiksnių. CDR atveju, nors ir apsauginis, jei jis pakartotinai suveikia, yra didesnė tikimybė, kad ląstelės įstrigs CDR fazėse. Nors anksčiau buvo naudingas didėjantis jautrumas aplinkos pavojams, kadangi dabar susiduriame su per daug CDR suaktyvinančių veiksnių, daugelis ląstelių įvairiu laipsniu yra vis įstrigę CDR būsenoje.

Idealiai organizmas nori, kad zeta potencialas būtų šiek tiek didesnis už ribą, dėl kurios kraujas darysis klampus, o vėliau krešės tam, kad jus apsaugoti nuo mirtinų nukraujavimų. Tačiau kadangi esame veikiami daugybe zeta potencialų ardančių toksinų, pvz., aliuminio visoje mūsų aplinkoje, todėl neigiamo krūvio, kurį turi mūsų kūnai, dažnai nebepakanka, kad viršyti kritinę aglomeracijos ribą.

Be to, manau, kad čia aprašyti trys mechanizmai – uždegimas, neišspręstas CDR ir sutrikęs zeta potencialas taip pat yra pagrindinės senėjimo priežastys. Iki šiol vienas iš dažniausiai pasitaikančių COVID-19 vakcinos sužalojimo šalutinių poveikių yra kuomet asmenys praneša, kad jų kūnas, atrodo, gerokai pasenęs. Tai pastebėjo ir patologai, atlikę COVID-19 skiepais nužudytų žmonių skrodimus.

Išvados

Daugelis teigia, kad šiuolaikiniam amžiui yra būdinga neurologinių ir autoimuninių sutrikimų epidemija. Pavyzdžiui:

Vadovaujant daktarui Fauci, alerginės, autoimuninės ir lėtinės ligos, kurias Kongresas specialiai pavedė NIAID (angl.k. The National Institute of Allergy and Infectious Diseases, Nacionalinis alergijos ir infekcinių ligų institutas) ištirti ir užkirsti kelią, išaugo ir užklupo 54% vaikų, palyginti su 12,8%, kai jis perėmė NIAID 1984 m.”

Vienas iš pagrindinių šio pokyčio kaltininkų buvo Fauci tarpininkavimas 1986 m. sandoryje, kuris paskatino nesaugių vaikiškų vakcinų antplūdį į rinką:

vakcinos sukelia autizmą

Pastaba: nuo tada skiepijimų tvarkaraštis buvo atnaujintas, įtraukiant nepateisinamą vaikų skiepijimą nuo COVID-19. Kol kas neaišku, kiek tų dozių reikės (šiuo metu jos 2–3, tačiau šis skiepas gali lengvai tapti dar viena kasmetine vakcina).

Paprastai, kai vaistas kam nors kenkia, jis yra gana subtilus ir todėl sunkiai atpažįstamas. Geriausias būdas aprašyti procesą yra šis grafikas:

vakcinos sukelia autizmą

Paprastai, norėdami nustatyti, ar vaistas iš tikrųjų sukelia „vidutines reakcijas“, remiamės didelių apimčių tyrimais. Deja, dėl sisteminės medicinos mokslo korupcijos duomenys rodo, kad pelningas vaistas kenkia daugumai žmonių, ir tai beveik niekada neskelbiama.

Vietoj to, dažnai galime atpažinti tik sunkias ir neabejotinas reakcijas (pvz., staigios sveikų sportininkų mirties epidemiją), kurios įspėja apie vaisto žalą. Šias sunkias reakcijas labai svarbu atpažinti, nes, kaip matyti iš aukščiau pateiktos kreivės, jos yra ledkalnio viršūnė ir rodo, kad pasitaiko ir daug daugiau ne tokių sunkių reakcijų.

Pavyzdžiui, nors COVID-19 vakcinos yra gerai žinomos kaip sukeliančios mirtinus kraujo krešulius smegenyse, mažiau vertinamas jų plačiai paplitęs poveikis bendrajai kognityvinei funkcijai (tai, kas paprastai pripažįstama, kad su amžiumi mažėja dėl prasto kraujo srauto į smegenis). Daugelis žmonių (įskaitant daugybę kolegų gydytojų), kuriuos pažįstu, pranešė apie kognityvinius sutrikimus po skiepijimo COVID-19 vakcina, taip pat tai pastebėjau daugeliui kolegų, kurie vis dar palaiko vakciną. Retkarčiais girdžiu apie žymų pagyvenusio žmogaus kognityvinių funkcijų nuosmukį po to, kai jis pasiskiepijo tradicinėmis vakcinomis.

Neseniai sužinojau, kad Nyderlandų sveikatos priežiūros sistema išsiaiškino, kad nuo COVID-19 vakcinų pasirodymo rinkoje, suaugusiųjų apsilankymų pas gydytojus dėl atminties ir koncentracijos problemų padaugėjo 24 % (padidėjimas svyravo nuo 18–40 %, priklausomai nuo amžiaus). Tai absoliučiai didžiulis padidėjimas (daugiau aptarta čia) ir tai padeda iliustruoti realų farmacijos sužalojimų kreivės pavyzdį.

Asmenys, kurie yra jautresni toksinams ir gali turėti sunkią reakciją, dažnai vadinami „anglies kasyklų kanarėlėmis“. Manau, kad jei, kaip visuomenė, atsižvelgtume į šias ‘kanarėles’, patyrusias sunkias šalutines reakcijas į vaistus, o ne ignoruotume ar erzintume jas, žmonijos sveikatos rodikliai smarkiai pagerėtų. Taip būtų todėl, kad mums nereikėtų gydyti didelio mažiau sužalotų žmonių skaičiaus, kuris dar tik slepiasi duomenų kreivėse.

Autizmas yra vienas iš kritinių pavyzdžių, nes sunkūs regresiniai autizmo atvejai, kuriuos sukelia vakcinacija, yra akivaizdūs sužalojimo kraštutinumai, o daug vidutinio sunkumo neurologinių sužalojimų po vakcinų taip pat pasitaiko visoje populiacijoje (įskaitant ne tokias sunkias autizmo formas, todėl dabar jas vadiname „autizmo spektro sutrikimais“). Pavyzdžiui, daugelis tų pačių mechanizmų, kurie sukelia autizmą, kai jiems leidžiama dirbti lėčiau, yra labiausiai tikėtinos Alzheimerio ligos priežastys (pvz., tose smegenyse taip pat randama padidėjusi aliuminio koncentracija). Be to, vienas iš dažniausiai pasitaikančių tragiškų sužalojimų po COVID-19 vakcinos yra greitas vyresnio amžiaus žmonių kognityvinių funkcijų nuosmukis. Vėliau tai paprastai nurašoma kaip Alzheimerio liga ir daugiau niekas niekada netiriama.

Kaip ir autizmui, Alzheimerio ligai gydyti yra daug veiksmingų gydymo būdų, pvz., CDR gydymas arba skysčių cirkuliacijos į smegenis atkūrimas. Tačiau kadangi nė vienas iš jų nėra susijęs su pelningų vaistų vartojimu, jie visi buvo tyliai nugrūsti į stalčiaus dugną. Nuoširdžiai tikiuosi, kad būtinybė kovoti su sunkiomis COVID-19 vakcinų pasekmėmis visiems pasaulio gyventojams leis pažvelgti į daug platesnes skiepijimo programos pasekmes ir ką galima padaryti norint išgydyti vis didėjančią žalą, kurią COVID-19 vakcina daro visuomenei.

Išversta ir parengta pagal:

https://www.theburningplatform.com/2023/07/22/how-do-vaccines-cause-autism/

You may also like

Leave a reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

More in:Pasaulis